Režisierius Andrew Morganas mada nesidomėjo iki 2013 metų, kuomet jo dėmesį patraukė ir idėją būsimam filmui „Tikroji kaina“ („The True Cost“, 2015) davė komercinio pastato „Rana Plaza” griūtis Bangladeše. Žuvusiųjų skaičius perkopė tūkstantį, sužeistųjų – du tūkstančius. Ši katastrofa laikoma viena didžiausių struktūrinių nelaimių moderniojoje žmonijos istorijoje. Svarbiausias faktas – šiame pastate įsikūrusiose gamyklose buvo gaminami drabužiai bei aprangos detalės Benetton, Bonmarche, Joe Fresh, Mango, Primark, Walmart ir kitiems prekių ženklams.
Mados kaina
Apie artėjančią pastato griūtį pranašavo ne vienas ženklas – pamatai buvo pastatyti be reikiamų leidimų, o pats pastatas skirtas ofisams bei parduotuvėms – savininkai buvo ne kartą perspėti, kad gamybai reikalingų įrenginių svorio bei vibracijos gali neatlaikyti. Pastebėję skilinėjančias sienas pirmuosius aukštus apleido ten veikęs bankas bei parduotuvės. Vieną kartą pastatas jau buvo evakuotas, tačiau fabrikų savininkui pagrasinus, kad darbuotojai negrįžę į darbo vietas negaus mėnesio atlyginimo, nelaimės neišvengta. Ekspertų teigimu, jei mados industrijos gamintojai būtų skyrę daugiau dėmesio darbo sąlygoms savo gamyklose, ši katastrofa nebūtų įvykusi. Ar tai ne per didelė kaina už norą būti madingais?
Ši įvykis buvo didelis postūmis privertęs mados vartotojus ir gamintojus persvarstyti savo vertybes bei sąlygas, kuriomis atsiranda jų tiekiama produkcija. Ne vienas prekės ženklas sulaukė pasipiktinimo iš pirkėjų bei tvarią madą palaikančių organizacijų – kodėl vartotojiškumas skatinamas bet kokia kaina, neatsižvelgiant į žmonių darbo sąlygas, menkus atlyginimus, sunaudojamas medžiagas, kurios tik didina viso pasaulio taršą?
Dokumentiniame filme „Tikroji kaina“ A.Morganas būtent tai ir tyrinėja – greitosios mados įtaką vartotojiškumui, globalizacijai, kapitalizmui ir skurdui. Pagrindiniai greitosios mados gamybos „taškai“ – Bangladešas, Indija, Kambodža ir Kinija. Beišvystančios, tačiau besąlygiškai gamybos pramonei išnaudojamos šalys, kuriose dauguma gamintojų tenori maksimalaus pelno kuo labiau sumažinant gamybai skirtus kaštus. Spaudimą patiria visi – gamintojai nori pateikti kuo daugiau ir kuo dažnesnių naujienų, fabrikų savininkai susiduria su teroru ir garsinimais – nesutikę su siūlomomis sąlygomis gali neišvengti fabrikų uždarymo, o darbuotojai – su grėsme netekti darbo. A.Morgano teigimu, nors drabužių gamybos industrija jau perkopė trijų trilijonų dolerių žymą, darbuotojų atlyginimai ir darbo sąlygos yra labai skurdžios, o kartais net ir toksiškai kenksmingos, keliančios grėsmę sveikatai bei gyvybei. Geresnių sąlygų išsireikalauti darbuotojams galimybių nėra – darbdavys kai kuriose šalyse gali pakelti ranką prieš darbuotoją, kreiptis į policiją, o darbuotojų teisės nėra ginamos jokių organizacijų.
Kur link žengiame?
Didelė medvilnės paklausa kelia nemažą chaosą – Indijoje jau auginama genetiškai modifikuota medvilnės rūšis. Monopolija kelia sėklų kainą, pavieniai darbininkai nebegali jų įpirkti ir yra priversti parduoti dirbamą žemę – vienintelį pajamų šaltinį. Gausiai genetiškai modifikuota medvilne apsodinamuose regionuose daugėja apsigimimų, kyla vėžio rizika dėl pesticidų. Taip pat Indijoje, odos apdirbimui naudojamo chromo atliekos pilamos tiesiog į Gango upę.
„Etiška mada“ ir „man rūpi“ požiūris darosi vis labiau madingi – galbūt pasaulio laukia ne tokia niūri ateitis kokią galima įsivaizduoti? Atsiranda naujų prekės ženklų, kurie siūlo ekologišką, technologijų pažangą pasitelkiant sukurtą madą. Tačiau iškyla nauja problema – šia „mada“ labai lėtai užsikrečia vyriški prekių ženklai. Moterys mielai leidžiasi į etikečių, prekių ženklų ir drabužio kilmės paieškas, prisijungia prie ekologiško ir atsakingo mados vartojimo idėjų, o vyrai dar dažnai lieka šešėlyje. Galima teigti, kad visapusiškai atsakinga vyriškų drabužių kompanija ar mados namai neegzistuoja – rinkoje yra per daug „kabliukų“ ant kurių vis dar galima užkibti kuriant drabužius bei aksesuarus. Nors manoma, kad vyrai jau yra iš prigimties yra atsakingesni mados vartotojai – drabužius nešioja ilgai, perka retai, juos taiso, sunaudoja net ir suplyšusius audinius.
Ką galime padaryti kiekvienas iš mūsų, kad mados pasaulis taptų „sveikesnis“? Tam gali puikiai pasitarnauti 7 punktų „Green Strategy“ sudaryta schema, kuri lengvai ir paprastai leidžia į savo dienotvarkę įvesti praktikas, kurios padeda neįsisukti į masinės mados vartojimo ratą. Pirmu ir penktu numeriu pažymėta mada, kuri yra kuriama išskirtinai vienam klientui, pagal jo poreikius. Taip taupomi ne tik resursai, bet ir darbo ištekliai. DIY punktas (Do It Yourself – pasidaryk tai pats) – siūti, taisyti drabužius nėra sunku. Tai puiki alternatyva dažnam drabužių išmetimui – kam išmesti, jei gali sutaisyti? Kiekvienam iš mūsų reikėtų atkreipti dėmesį (2 ir 4 punktai) į tai, kaip ir iš kur atkeliavo mūsų pasirinktas drabužis, kaip jis buvo pagamintas. Reikėtų pasidomėti ne tik prekės ženklu, bet ir fabrikais, darbuotojų darbo sąlygomis. Taip pat, ar gaminant gaminį nebuvo naudojami gyvūnų kailiai, oda. Ar drabužis turi savybių, kurios leistų jam suirti organiškai? Ar jį gaminant nebuvo naudojamas plastikas, teršiami vandens šaltiniai? Atsakingas gamintojas tikrai neslėps šios informacijos giliausiame tinklapio kampe, o drabužis bus pažymėtas specialiomis etiketėmis. 3 punktas skatina rinktis kokybę ir iš mados neišeinantį dizainą – tokie drabužiai tarnauja ilgiau ir yra dėvimi įvairiomis progomis, dera tarpusavyje, dizainas išlieka madingas daugelį sezonų. Įrodyta, kad iš kokybiškos medžiagos pagamintas, tinkamai prižiūrimas drabužis, gali tarnauti net virš 100 metų. 6 ir 7 punktai skatina nepasiduoti pirkimo manijai, o turimus drabužius mainyti, skolinti, ieškoti vintažo ir padėvėtų drabužių parduotuvėse. Idealiu atveju, visi septyni punktai turi būti svarbūs ne tik pirkėjui, bet ir gamintojui.
(Anna Brismar, Green Strategy schema)
Išmesti negalima, perduoti
Stella McCartney, Vivienne Westwood ir mados namai Edun (įkurta Ali Hewson ir garsaus atlikėjo Bono) jau seniai paskelbė, kad jų prioritetai bus etiška, gamtai palanki gamyba. Gucci 2017 m. pareiškė, kad savo gaminiuose nebenaudos kailio. Tomas Fordas, 10 metų tobulino etiškos gamybos principus ir 2017 m. atsiėmė „Green Carpet Fashion Award for Best International Designer Supporting „Made in Italy“ už glaudų bendradarbiavimą su italų tiekėjais, užtikrinančiais aukščiausią gaminių standartą.
„American Eagle“ jau gamina džinsus kuriems dažyti naudojamos nevalgomos žemės ūkio atliekos. „Levi‘s“ gali pasigirti sutaupę 1.8 bilijono litrų vandens pasitelkę „Mažiau vandens+Mažiau gamybos procesų“ metodą. Etiketės su detalia informacija, kiek išteklių buvo sunaudoti drabužiui pagaminti taip pat neturėtų nustebinti. 96 procentai „H&M“ elektros yra gaunama iš perdirbamų šaltinių. Kiekviena „H&M“ parduotuvė (Lietuvoje – taip pat!) turi perdirbimo konteinerį, kuris naudojamas bet kokiai tekstilei surinkti bei perdirbti. Prie šių vertybių jungiasi ir „uRock“ – mūsų asortimente galite rasti geros kokybė, originalių drabužių, kurie jau buvo dėvėti. Rinkitės atsakingą vartojimą!
Drabužiai iš perdirbtos tekstilės, plastiko nėra „mokslinė fantastika“. Į madą žengia ir moderniosios technologijos – 3D detalės, termo audiniai, drabužiai, kurie neišsitepa, net skleidžia Wi-Fi ryšį, reaguoja į žvilgsnį ir t.t. 2014 m. Niujorke įkurta „Future Tech Lab“ siekia sujungti madą ir atsakingą vartojimą kuris gimsta iš technologijų išsivystymo ir galimybių. Įvertinus technologinę pažangą, sunku patikėti, kad mados industrijos darbuotojai dar turi kovoti dėl atitinkamų atlyginimų ir saugių darbo sąlygų.
Po atsakingo mados vartojimo skėčiu glaudžiasi etiškų medžiagų naudojimas, taršos gamybos procesuose mažinimas, tinkami atlyginimai, saugios darbo sąlygos, perdirbimas. Viena svarbiausių taisyklių – pirkti kuo mažiau, o turimus drabužius paprasčiausiai „sunešioti“. Taip drabužis išgyvens visą savo panaudojimo ciklą, o išteklių švaistymas bus sumažintas. Niekada neišmeskite drabužio – parduokite, padovanokite, apsikeiskite, paaukokite!