Belgų dizaineris Raf Simons sutartinai vertinamas kaip vienas įtakingiausių šiuolaikinės vyrų mados kūrėjų. „Kai išgirsti, kad tavo rūbus kolekcionuoja arba pardavinėja aukcionuose, pasijunti… hm, senas?“ – retoriškai jis klausė viename interviu, po kelių dešimčių karjeros metų, ką tik atvykęs dirbti į Niujorką.

Mamos suknelių nekarpė

Jis nepraleidžia progos kandžiai pasišaipyti iš savo kolegų dizainerių, pasakojančių, kad „nuo mažens karpė ir siuvo mamų sukneles“, bet, rodos, iki šiol jaučia nuoskaudą, jog ankstyvoje jaunystėje menas ir mados pasaulis jam buvo neprieinami. Maža to, Raf Simons melavo ir pats: šiame tekste papasakosiu bent vieną melo istoriją, kuri didžia dalimi ir nulėmė, kuo kūrėjas tapo šiandien.

Raf Simons gimė 1968 metais mažame Belgijos miestelyje Neerpelt. Augo paprastoje ir visiškai su menu nesusijusioje šeimoje: mama dirbo namų tvarkytoja, o tėvas – naktiniu sargu. Pasakodamas apie vaikystę, Raf Simons visada pabrėžia, kad miestelyje „nebuvo nieko“ – nei muziejaus, nei meno parduotuvės, nei galerijos – tik mažytė muzikos garso įrašų parduotuvė, kurioje jis praleisdavo daug laiko. Muzika išliko vienu svarbiausių įkvėpimo šaltinių jo mados kolekcijose.

„Kai man buvo 16 ar 17 metų, aš išties norėjau koncentruotis į kažką „daugiau kūrybiško“, bet nežinojau, kokios meno ar mados akademijos egzistuoja“, – pasakoja tada dar būsimasis mados guru. Jis atsitiktinai mokykloje rado knygą apie architektūrą, kurios nugarėlėje buvo išvardinta, kokios krypties studijas galima pasirinkti. Ir ten buvo paminėtas „industrinis dizainas“. Raf Simons apsisprendė akimirksniu ir po penkerių studijų metų jis baigė Genk universitetą, tapdamas diplomuotu baldų dizaineriu (1991 m.). Tačiau pagal diplome įrašytą specialybę jis dirbo labai trumpai – tik keliems privatiems klientams.

Jo gyvenimo kryptį nubrėžė ne industrinio dizaino studijos, o stažuotė. Ir tai buvo didžioji melo akimirka! Studentai ketvirtaisiais studijų metais turėjo pasirinkti dvi pusmečio trukmės stažuotes (pusmetis – dizaino mokykloje, pusmetis – industrinio dizaino studijoje). „Aš nenorėjau industrinio dizaino, aš norėjau stažuotės pas Walter Van Beirendonck“, – interviu prisipažįsta dizaineris.

Kiaušinių laikiklio efektas

Walter Van Beirendonck priklausė ankstyvajai belgų dizainerių kartai, vadinamajam „Antverpeno šešetukui“ (Dirk Bikkembergs, Ann Demeulemeester, Walter Van Beirendonck, Dries Van Noten, Dirk Van Saene ir Martin Margiela).

„Aš parašiau jam, prašydamas stažuotės, bet siaubingai bijojau neigiamo atsakymo, nes buvau ne iš mados mokyklos. Taigi, suklastojau visą darbų „portfolio“: pasinaudojau tokių žurnalų kaip „The Face“ ar „I-D“ viršeliais, sakydamas, kad tai mes sukūrėme savo mokykloje“, – interviu prisipažįsta Raf Simons.

„Portfolio“ pabaigoje dizaineris įdėjo kelis realius projektus iš mokyklos, bet tokius keistus, kaip, pavyzdžiui, kiaušinių laikiklis. Walter Van Beirendonck greitai pravertė mados puslapius ir sustojo… ties kiaušinių laikikliu – jį sužavėjo industrinis dizainas.

Sprendimą priėmė Paryžiuje

Walter asistentų grupė buvo penki panašaus amžiaus žmonės, ir jis pirmąkart nusivežė juos į Paryžių, Venecijos bienalę bei Florenciją. Kartais tai būdavo pristatymai, kartais – fotosesijos. Raf Simons kaip didžiausią lūžį savo gyvenime įvardija Martin Margiela šou, matytą Paryžiuje. Šou vyko žaidimų aikštelėje, vaikai žaidė su aplink vaikštinėjančiais modeliais. „Tada aš supratau, kad nenoriu kurti industrinio dizaino – tai taip izoliuota. Aš noriu kurti madą – supratau, kad mada ne tik „paviršius“, ne tik „glamūras“ ir vakarėliai“, – pasakoja jis.

Tada Raf Simons apsisprendė studijuoti madą. Jis sukūrė savo pirmąją kolekciją, kuri priminė mokyklines uniformas: juodi aptempti kostiumai ir berankoviai marškiniai. Jo tikslas buvo padaryti įspūdį poniai Linda Loppa, Antverpeno karališkosios menų akademijos Mados katedros vadovei, – kad ji priimtų dvidešimt šešerių metų jaunuolį į jos renkamą studijų kursą. Vietoje to Linda Loppa paskatino ir padrąsino jį „imtis verslo“ ir nukreipė į vieną iš agentų. Raf Simons iki šiol sunkiai dėlioja detales, kaip nuvyko į Milaną ir pardavė savo pirmuosius šešis ar septynis drabužius… japonams. „Reikia steigti kompaniją…“ – suprato tik tiek.

1995 m. Raf Simons debiutavo kaip savamokslis vyrų mados kūrėjas ir įsteigė savo „Raf Simons“ prekės ženklą. Vos po dvejų metų (1997 m.) Raf Simons debiutavo su savo kolekcija Paryžiuje. O 2003 m. gavo pirmąjį svarbų industrijos apdovanojimą – „Swiss Textile Award“ (Šveicarija).

Įdomu: nors ir neturėdamas formalaus mados išsilavinimo, 2000 m. spalį Raf Simons tapo profesoriumi Vienos taikomojo meno universiteto Mados katedroje ir beveik penkerius metus čia dėstė madą studentams.

Karjera trimis sakiniais

Profesinė Raf Simons karjera susijusi su trimis stiprų tarptautinį identitetą turinčiais prekių ženklais: europiniais „Jil Sander“ ir „Dior“ bei Amerikos ikona „Calvin Klein“. Jeigu reikėtų jo karjerą nusakyti trimis sakiniais, galima būtų rašyti taip:

2005 m. balandis – 2012 m. vasaris: „Jil Sander“ kūrybos direktorius (moterų ir vyrų linijos).

2012 m. balandis –  2016 m. vasaris: „Christian Dior“ meno direktorius, atsakingas už moterų haute couture, ready-to-wear ir aksesuarų kolekcijas.

2016 m. rugpjūtis – 2018 m. gruodis: „Calvin Klein“ vyriausiasis kūrybos direktorius.

Dirbdamas „Jil Sander“, jis pamilo vyriškąjį minimalizmą, kuris yra šio ženklo skiriamasis bruožas, bet tai buvo nišinis prekės ženklas. „Christian Dior“ jis šlovintas dėl to, kad „atvedė gatvės madą ant haute couture podiumo“. O dirbdamas su „Calvin Klein“ jis turėjo daugiausia atsakomybės ir pelnė svarbiausius gyvenimo apdovanojimus: 2017 m. CFDA (Council Of Fashion Designers Of America) apdovanojimuose Raf Simons laimėjo „Metų dizainerio“ titulą tiek už moterų mados, tiek už vyrų mados kolekcijas, sukurtas „Calvin Klein“. 2018 m. CFDA apdovanojimuose Raf Simons antrus metus iš eilės laimėjo „Metų dizainerio“ vardą už moterų mados kolekciją, sukurtą „Calvin Klein“.

Jaunimo subkultūros, menas ir muzika

Įvairios jaunimo subkultūros, muzika ir menas – tai trys pagrindinės dėlionės dalys, kurios įkvėpė daugelį Raf Simons kolekcijų. Jis siekė kalbėti „kartos balsu“. Jaunatvišką maišto idėją galima atpažinti daugelyje jo rūbų. Viename iš interviu gatvės žargonu jis mestelėjo, kad kuria „for kids“ (angl. „vaikėzams“), o sutrikusi žurnalistė pasitikslino, ar jis tikrai kuria rūbus vaikams. „Daugelis vyrų neturi drabužių, tik spintą, – ironizavo dizaineris, – o aš noriu sukurti tokią vyrų madą, kuri leistų jiems per rūbus išreikšti save, taip, kaip tai daro moterys“.

Raf Simons modelių pristatyti savo vyrų mados kolekcijoms nesirinkdavo iš modelių agentūrų, o tiesiog eidavo į gatvę. Užkalbinęs įdomesnio tipažo vaikinus, pakviesdavo juos pristatyti kolekciją ir – dar daugiau – diskutuodavo su jais apie konkrečius drabužius bei madą.

Viena įdomiausių ir garsiausių Raf Simons kolekcijų – „Pavasaris / Vasara 2002“. Modeliai vilkėjo veidus slepiančius apsiaustus ir nešėsi šviesos fakelus. Bendras vaizdas buvo bjaurus ir atstumiantis, išreiškiantis teroro ir baimės atmosferą globaliuose pasaulio miestuose. Buvo likę tik keli mėnesiai iki rugsėjo 11-osios atakos. Skiriamasis Raf Simons kolekcijų bruožas – gebėjimas įžvelgti ir mados kalba perteikti konkretaus laiko dvasią.

(Naudotos GettyImages.com, gq.com, highsnobiety.com ir vogue.com nuotraukos).