X
header1

Ar išliks haute couture 21 amžiuje?

Ar išliks haute couture 21 amžiuje?

Kodėl mums tai rūpi?

Išgirdęs, kaip koks nors Lietuvos dizaineris giriasi, kad kuria haute couture, tikras mados žinovas tik gudriai mirkteli akį.

Nors mada skirta visiems, haute couture – vienetams. Haute couture rūbai siuvami (dažniausiai – vis dar rankomis) konkrečiam privačiam klientui. Pavyzdžiui, sukurti „Dior“ haute couture suknelę užtrunka vidutiniškai 35 valandas.

Skaičiuojama, kad šiuo metu pasaulyje yra ne daugiau nei 4 000 žmonių, kurie gali įpirkti haute couture modelį. Tai kodėl tai turėtų rūpėti mums?

Yra trys priežastys:

Pirma, haute couture kolekcijos pristatomos prieš ready-to-wear šou ir tai duoda mums užuominų, ko tikėtis.

Antra, greitosios mados eroje haute couture išsaugo tą ypatingą mirštantį meną, kuris vis dar yra mados industrijos branduolys.

Trečia, kai kurie dizaino elementai, pristatyti per haute couture šou, atkartojami masinėje prekyboje ir – suprasdamas madą – gali nusipirkti rūbą, kurio pradinė idėja gimė haute couture ateljė legendiniame Paryžiuje.

Taigi, domėjimasis haute couture kolekcijomis, yra tiesus kelias į išskirtinį asmeninį stilių.

Haute couture saugo Prancūzijos įstatymai

Haute couture terminą galima priskirti prie tų žodžių, kurie ir „nuvalkioti“,  ir neteisingai vartojami. Verčiant pažodžiui, „couture“ prancūzų kalboje reiška „drabužių siuvimas“, o „haute“ verčiama kaip „aukštas“ – taigi, terminas reiškia „aukštoji mada“.

Visgi haute couture nėra paprastas žodžių junginys, o terminas, saugomas Prancūzijos įstatymų ir tam tikra prasme kuriantis Paryžiaus – kaip mados sostinės – monopolį.

Dar 1845 metais Prancūzijoje įsteigta oficiali mados industriją reguliuojanti institucija „Chambre Syndicale de la Haute Couture“. Vėliau ji ne kartą keitėsi, keitė ir pavadinimą. Šiandien – nuo 2017 metų birželio 29 dienos –  yra „The Fédération de la Haute Couture et de la Mode“, susidedanti iš trijų „Chambres Syndicales“ (centrinių dalių) (Haute Couture, Couturiers’ ir Fashion Designers’ Ready-to-Wear, Men’s Fashion).

Būtent ši organizacija suteikia haute couture statusą (1945 metais „Fédération française de la couture“ patvirtino haute couture gaires; kurios vėliau buvo atnaujintos 1992 metais). Be to, ji pristato save kaip pagrindinį mados industrijos „think tank“ ir yra atsakinga už Paryžiaus mados savaitės organizavimą.

Kiekvienais metais haute couture mados namų sąrašas yra atnaujinamas ir viešai paskelbiamas. „Šventų karvių“ čia nėra: 2013 metų pavasarį kilo skandalas, kai iš sąrašo buvo „išmesti“ elitiniai mados namai „Givenchy“.

Kaip tapti haute couture dizaineriu?

Pagrindiniai reikalavimai, keliami mados namams, kurie siekia įgyti haute couture statusą, yra šie:

  • Kurti pagal individualų užsakymą privatiems klientams (su daugiau nei dviem primatavimais);
  • Turėti ateljė Paryžiuje;
  • Ateljė įdarbinti daugiau nei 15 siuvėjų;
  • Ateljė įdarbinti daugiau nei 20 „techninio personalo“ žmonių;
  • Du kartus per metus (sausį ir liepą) viešai pristatyti naują haute couture kolekciją. Ją sudaryti turi ne mažiau nei 50 originalių drabužių, skirtų tiek dienai, tiek vakarui.

Žinomiausi haute couture mados namai yra: „Adeline Andre“, „Alexandre Vauthier“, „Alexis Mabille“, „Chanel“, „Christian Dior“, „Franck Sorbier“, „Giambattista Valli“, „Givenchy“, „Jean Paul Gaultier’, „Julien Fournie“, „Maison Margiela“, „Schiaparelli“, „Stephane Rolland“. Taip pat užsienio prekių ženklai: „Armani Prive“, „Atelier Versace“, „Elie Saab“, „Valentino“.

Šiek tiek istorijos

Tokios haute couture, kokia yra šiandien, „tėvu“ įvardijamas britų siuvėjas Charles Federick Worth (1825 – 1895). Jis paliko žymę Prancūzijos mados istorijoje – siuvėjo amatą pakylėdamas iki mados dizainerio, iš esmės pakeisdamas „drabužių siuvimo“ sampratą. Jis sukurdavo tam tikrą drabužių rinkinį („portfolio“), kurį modeliai gyvai demonstruodavo potencialiems klientams „Housę of Worth“ studijoje. Klientams belikdavo išsirinkti drabužio modelį, nurodyti spalvas ir audinius. Taip jie turėdavo drabužio kopiją, pasiūtą pagal užsakymą Worth studijoje. Worth derino individualų siuvimą pagal užsakymą su tam tikrais standartizacijos elementais, būdingais ready-to-wear drabužių industrijai, kuri vystėsi tuo pat metu.

Kiti šaltiniai haute couture kildina iš dar anksčiau – 17 amžiaus – ir sieja su Rose Bertini, asmeniniu Prancūzijos karalienės Marie Antoinette drabužių kūrėju. Taip, tos pačios tragiško likimo karalienės, kur sakė: “jei liaudis neturi duonos, tegul valgo bandeles“.

Daug metų buvo įprasta, kad karališkųjų šeimų atstovai ir šiaip visuomenės grietinėlė siūtis rūbų važiuoja būtent ir tik į Paryžių.

Pasaulį valdo skaičiai

Kaip jau minėjome, skaičiuojama, kad pasaulyje yra apie 4000 žmonių, galinčių įpirkti haute couture ir tik apie 200 iš jų laikomi nuolatiniais klientais – tarp kurių Jordanijos karalienė Rania ir Sheika Mozah bin Nasser Al Missned.

Ne veltui minime būtent arabų pasaulio atstovus – manome, kad būtent jie išsaugos haute couture meną. Skaičiuojama,  kad aukštos kilmės arabų moterys dalyvauja 15-20 vestuvių puotų per metus, taip sukurdamos daug didesnę haute couture paklausą, nei retkarčiais labdaros pokylius ar aukštuomenės vakarėlius lankančios moterys iš Europos ar Šiaurės Amerikos (pagal REUTERS).

„Jei pasaulį valdo skaičiai, tai kas valdo skaičius?“ – retoriškai vienoje iš knygų klausė rusų rašytojas Victor Pelevin. Naujos haute couture kolekcijos kūrimas – tai nuolatinis mados dizainerio balansavimas tarp savo fantazijos ir ekonominio atsiperkamumo. Daugelis haute couture šou yra nuostolingi.

Ne visi gali pasigirti tokia sėkme, kaip Ellie Saab mados namai, kurių net 40 procentų pardavimų sudaro couture ir didžioji dalis klientų yra iš vadinamųjų „emergant“ šalių, tokių kaip Turkija. Graikija. Kazachstanas, Ukraina ir pan. Pavyzdžiui, Jean Paul Gaultier 2009 metais turėjo tik 16 couture klientų (pagal „Vanity Fair“).

Arabų pasaka…

Pakalbėkime apie skaičius: vidutinis haute couture vakarinis drabužis kainuoja nuo 50 000 iki 300 000 JAV dolerių (pagal BBC). O „Dior“ siūtos vestuvinės suknelės kaina gali siekti ir milijoną dolerių (pagal REUTERS).

Ar kada susimąstėt, kodėl „Chanel“ šou yra ilgiausi? Nes tai didžiausi haute couture namai: pavyzdžiui, prie „Chanel“ pavasario/vasaros 2015 kolekcijos dirbo daugiau nei 100 siuvėjų.

Nors spauda tradiciškai įleidžiama į haute couture šou, didžioji auditorijos dalis yra privatūs klientai ar jų atsiųsti atstovai. Vienas didžiausių iššūkių, su kuriais susiduria haute couture pasaulis – senstanti ir mirštanti klientūra. Globalus jaunimas nemato didelio skirtumo, kur įsigyti drabužį – Paryžiuje ar Niujorke; be to, vis dažniau renkasi tiesiog džinsus ir marškinėlius.

Paryžiaus haute couture pasaka tampa arabų nakties pasaka…